Druskininkų „greitosios“ medikai: „Smagiausia, kai suspėji išgelbėti žmogui gyvybę“

Sulaukia iki 400 iškvietimų

Druskininkų greitosios medicinos pagalbos vadovė Nijolė Sarafinaitė, šį darbą dirbanti jau 43 metus, pasakojo, kad tai yra pirmoji ir, ko gero, vienintelė jos darbovietė. Moteris džiaugiasi GMP kolektyvu, kuris, jos teigimu, nuolat mokosi ir tobulina savo profesinius įgūdžius.

Pasidomėjus, kiek žmonių dirba mūsų miesto GMP, ponia Nijolė sakė, jog Druskininkuose dirba dvi brigados. Brigadoje – bendrosios praktikos slaugytoja arba paramedikė ir vairuotojas, kuris taip pat yra baigęs paramediko kursus.

„Mes turime tris automobilius – du kasdien dirba, o vienas – rezervinis. Iš viso dirba 19 žmonių – 10 bendrosios praktikos slaugytojų, paramedikų, 9 vairuotojai, penki iš jų yra baigę paramedikų kursus. Jie dalyvauja, reanimuojant žmogų, gali nustatyti cukraus kiekį kraujyje, pamatuoti kraujo spaudimą, padėti įmobilizuoti traumos ištiktą žmogų ir panašiai. GMP kolektyve dirba dvi jaunos slaugytojos, nuolatos praktiką atlieka karo medicinos bei kitų susijusių specialybių studentai. Jauni žmonės tikrai įneša dinamiškumo ir motyvuoja kolektyvą pasitempti“, – sakė N. Sarafinaitė.

Medikė sakė, kad per mėnesį Druskininkų GMP sulaukia apie 400 iškvietimų. O per gripo epidemiją iškvietimų skaičius perkopia ir 500 ribą. Ji pastebėjo, jog kartais būna sudėtinga suspėti, jei Druskininkuose lieka viena brigada, o kita brigada išveža gimdyvę ar sunkų COVID-19 ligonį į kitą miestą.

Pasitaiko ir melagingų iškvietimų

Pasidomėjus, per kiek laiko greitosios medicinos pagalbos ekipažas turi atvykti į iškvietimo vietą, N. Sarafinaitė sakė, jog miesto ribose į skubų iškvietimą reikia nuvykti per 15, o kaimo vietovėje – iki 25 minučių. Iškvietimo kategoriją – skubus ar ne – nustato dispečeris pagal algoritmą.

„Kartais kaime būna tokių iškvietimų, kad negalime privažiuoti, tuomet medikams tenka pėsčiomis pasiekti ligonio namus, kartais – ir per pusnis bristi. Šiemet dėl ypač gausaus snygio nelengva buvo pasiekti pacientus ne tik kaime, bet ir mieste – mūsų automobiliui nelengva buvo privažiuoti prie daugiabučių namų laiptinių, nes kiemai pilni automobilių. Problemų kyla ir tada, kai reikia ligonį iš kokio penkto aukšto nunešti į greitosios medicinos pagalbos automobilį, žmonės nenori padėti, sako: „Čia jūsų darbas, tai ir neškite“. Kartais net tenka kviestis į pagalbą ugniagesius gelbėtojus“, – pasakojo ponia Nijolė.

Ji pripažino, jog vis dar pasitaiko ir melagingų iškvietimų, kartais tokių būna net 100 per mėnesį. Nuvažiuoja medikai į nurodytą vietą ir nieko neranda. Kartais žmonės GMP kviečia dėl menkniekių.

Informaciją apie iškvietimus Druskininkų GMP gauna iš Kaune įsikūrusios dispečerinės, į kurią patenka visi 112 arba 113 telefono numeriu gauti iškvietimai.

Kauno dispečerė gauna skambutį ir nukreipia iškvietimą druskininkiečiams. Kartais tenka važiuoti ne tik į Druskininkų savivaldybės teritoriją, bet ir į Lazdijų ar Varėnos rajonus.

Prireikia ir pareigūnų pagalbos

Pasidomėjus, dėl kokių sveikatos sutrikimų dažniausiai kviečiama „greitoji“, N. Sarafinaitė pasakojo, kad dažniausiai ligoniai GPM kviečia dėl širdies ir kraujagyslių problemų, neretai žmones tenka gelbėti nuo infarkto. Taip pat skubama pas ligonius dėl aukštos temperatūros, važiuojama į avarijas, o per pilnatį prasideda iškvietimai ir dėl psichikos problemų. Tokiu metu prireikia ir pareigūnų pagalbos.

„Anksčiau žmonės labiau gerbė mūsų darbą ir stengėsi mums padėti. Dabar jie – piktesni, kartais GPM ekipažui prireikia ir policijos pareigūnų pagalbos. Per tiek metų visokių nuotykių yra buvę. Vienas pacientas puolė su peiliu, gerai, kad buvo policininkas, kuris jį sutramdė. Kitas šoko per galvą, norėjo pabėgti. Iškeikia, apšaukia, visko būna. Labai įnoringi, reiklūs bei kaprizingi būna poilsiautojai“, – savo patirtimi dalijosi ponia Nijolė.

Paklausta, kaip apsirengę pandemijos laikotarpiu GMP medikai vyksta pas ligonius, N. Sarafinaitė sakė, kad tais atvejais, jei įtariama, jog gali būti „kovidinis“ iškvietimas, medikai rengiasi specialų apsauginį kombinezoną, naudoja dvejas pirštines, antbačius iki kelių, specialų respiratorių ir visas būtinas vienkartines priemones.

Pasidomėjus, kas sunkiausia GMP medikų darbe, N. Sarafimaitė šiek tiek susimąstė ir pripažino: „Sunkiausia būna tada, kai pas žmogų atvažiuoji per vėlai, kai nebegali jam padėti. Skaudu važiuoti pas onkologinius ligonius, nes kartais žinai, kad vargu, ar jam bepadėsi. Tie, kas slaugo šia liga sergančius artimuosius, puikiai mane supras. Bet liūdniausia, kai atvažiuoji pas mirštantį vaiką, ir niekuo jam negali padėti“.

Vienos iš jauniausiųjų Druskininkų GPM medikių – 29-erių leipalingietę paramedikę Gabrielę Maciunskienę interviu:

– Tikrai, norėjau adrenalino.

– Buvo visko.

– Niekada nežinai, kur atsidursi. Valanda gali būti rami, bet už minutės gali būti skubus iškvietimas – avarija, reanimacija. Nežinai, kurioje vietoje atsidursi, ir ką ten rasi atvažiavęs.

– Kažkiek galvoje susiplanuoji tuos scenarijus, bet jie gali bet kurią sekundę pasikeisti, kad ir kiek juos planuotum. Pasiplanuoji, o atvažiuoji ir darai visai kita.

– Dažniausiai apie ligonio situaciją informuoja dispečeris, tai žinome, kad jis gali būti ir sergantis COVID-19. Būna taip, kad ir pats pacientas nepasako, jog serga. Ir jis pats kartais nežino. Kontaktuoji su juo ir tik po kurio laiko sužinai, kad jis užsikrėtęs.

– Jei žinome, kad važiuojame pas COVID-19 sergantį ligonį, žinoma, turime vilkėti visą reikalingą aprangą. Tačiau ir į eilinius iškvietimus pandemijos metu rengiamės apsaugos priemones.

– Buvo toks atvejis – atvykome pas mirštantį penkiasdešimtmetį žmogų ir po 45-50 minučių pavyko jį atgaivinti. Tai fantasitškas jausmas, kaip jis pradėjo kvėpuoti, regis, viduje fejerverkai pradėjo sproginėti. Liūdina, kai negali padėti. Nori padėti ir supranti, kad to padaryti negali. Jaudina, kai vaikai serga ar patiria traumą. Tada atrodo, kad kartu su vaiku ir tau skauda. Tas pats ir su avarijomis, kai įvykio vietoje užgęsta žmogaus gyvybė. Po to kelias dienas galvoji apie tai. Nors žinai, kad negalėjai padėti, bet vis tiek širdyje negera.

– Būna, kad galvoji apie vieną ar kitą ligonį – kaip jis dabar jaučiasi. Druskininkai – nedidelis miestas, tai per pažįstamus bandai sužinoti, kaip tas ligonis jaučiasi, ar jau išleistas iš ligoninės. Daug vežame pacientų į Vilnių ir Kauną ir paskui klausinėjame, ar jau grįžo. Kitą kartą grįžti ir viską užmiršti, nes reikia juk gyventi savo gyvenimą.

– Buvo. Atvažiavome, atrodo, į įprastą iškvietimą, o paskui mūsų nenorėjo išleisti iš buto. Asmuo buvo neblaivus. Visokiais žodžiais mus iškoneveikė, teko kviesti policiją.

– Būna tokių minčių. Galvoju, gal geriau man eiti paštininke dirbti.

– (Juokiasi) O ką daryti, juk kažką reikia dirbti? Tikrai būna minčių, jog reikia viską mesti ir išeiti. Ypač po sunkaus ligonio ar avarijos. Kokią valandą tokios mintys pasiblaško ir paskui nurimsta. Buvo avarija, ten žuvo jaunas žmogus. Tada pasakiau, kad daugiau čia nebedirbsiu. Bet praėjo para, viskas atsistojo į savo vietas. Ir vėl darbe.

– Taip. Kitaip čia nedirbčiau.

– Nežinau, kaip buvo anksčiau, bet dabar piktų žmonių pasitaiko. Jie patys iškviečia greitąją, mes atvažiuojame, ir kartais atrodo, kad jie pyksta ant mūsų. Nesuprantame dėl ko. Kai tiesiai šviesiai paklausiame, ko jie pyksta, tada jie pasimeta ir nežino, ką atsakyti. Daugelis nepasitiki paramediku, nes jie įpratę, kad atvažiuotų felčeris arba gydytojas. O paramedikas jiems kažkoks neaiškus asmuo. Lietuvoje paramedikai dirba jau apie 15 metų. Norint tapti paramediku, tenka daug mokytis. Kaune mokiausi dvejus metus, mokslai labai sunkūs, sukaupiau daug informacijos. Dabar dar mokausi – būsiu bendrosios praktikos slaugytoja. Iš viso medicinos teks mokytis beveik 6 metus. Mes stengiamės dėl ligonių, tobulėjame, todėl labai norėtumėme, kad ir žmonės mumis labiau pasitikėtų.