Karantino metu gelbsti sugrįžimas prie savo pomėgių

 

– Gyvenimo apribojimai, nulemti karantino, be abejo, veikia kiekvieno žmogaus psichikos būklę. Greta nerimo ir įtampos dėl tiesioginės viruso grėsmės sveikatai (o kartais – ir gyvybei), stresą kelia ir įprasto kasdienio gyvenimo griūtis. Daugeliui žmonių iškyla nelengvas pasirinkimas – arba gyventi nuolatinėje viruso grėsmėje, arba griežtai riboti savo gyvenimą, atsisakant bendravimo, įprastos veiklos, pomėgių ir panašiai. Pakartotinės koronaviruso bangos ir pakartotiniai karantino apribojimai sukelia dar stipresnį nesaugumo, nusivylimo jausmą.

– Ir dėl pandemijos grėsmių, ir dėl karantino ribojimų susiduriama su padidėjusiu streso lygiu, padažnėja nerimo, miego, adaptacijos sutrikimų, asmenybės sutrikimų dekompensacijos, padidėja rizika susirgti depresija, potrauminio streso sutrikimu, gali paūmėti kai kurie kliedesinio registro psichikos sutrikimai.

– Sunkiausiai karantiną išgyvena asmenys, jau turintys psichikos sveikatos problemų, vieniši, ypač vyresnio amžiaus žmonės, taip pat tie, kurie neturi galimybės sulaukti paramos ir palaikymo.

Be jokios abejonės, padidintos rizikos grupėje yra ir visi tie, kurie, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, teikia tiesioginę pagalbą COVID-19 sergantiesiems – medikai, psichologai, socialiniai darbuotojai, savanoriai ir kiti, žiniasklaidoje minimi mūsų didvyriai. Ypač tai pasakytina apie medikus, dirbančius tokiu krūviu, kuris neretai didesnis už žmogaus galimybes. Smagu, kad visuomenė įvertina šių žmonių pasiaukojimą, bet dažnai pamirštama, kad medikai nėra kažkokie antžmogiai, galintys dirbti dieną naktį, be poilsio ir atokvėpio. Medikai – tokie pat žmonės, kaip ir kiti visuomenės nariai, – su savo problemomis, sunkumais, silpnybėmis ir pavojais. Jie taip pat patiria ir skaudžiai išgyvena pandemijos bei karantino sunkumus. Deja, besirūpindami kitais, medikai dažnai nebeturi nei laiko, nei jėgų pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. Kaip liaudyje sakoma, batsiuvys – be batų…

Sunkiai karantiną išgyvena vaikai ir jaunimas. Jiems trūksta bendravimo su bendraamžiais, sutrinka socialinių įgūdžių formavimasis, nukenčia laisvalaikis, didėja priklausomybinių sutrikimų rizika. Taip pat didelį stresą patiria senjorai, kurie negali bendrauti su artimaisiais – vaikais ir anūkais. Senyvo amžiaus žmonės ir normaliomis sąlygomis jaučiasi vieniši ir užmiršti, dažniausiai – dėl amžinių psichikos ypatumų ir mūsų nemokėjimo bendrauti su senoliais. O karantino sąlygomis vieniši senukai ypatingai sunkiai išgyvena neigiamos informacijos srautą žiniasklaidoje, net visiškai praranda viltį ir nebesitiki kada nors pasimatyti su artimaisiais, pradeda laukti mirties.

– Be abejo, tinka bet kokia veikla, gerinanti savijautą.

– Karantino metu daugeliui žmonių trūksta įprastos veiklos. Šiuo atveju reikėtų prisiminti anksčiau – ir ne karantino metu – šiek tiek primirštą veiklą: tai yra įvairūs hobiai (meistravimas, mezgimas, augalininkystė, rankdarbiai, sportas, joga, meditacija, muzikavimas, skaitymas, gamtos stebėjimas ir kita). Žinoma, aš nekalbu apie besaikį televizoriaus žiūrėjimą – ten rodoma nuolatinė neigiamo turinio informacija, įvairūs draudimai, gąsdinimai, ribojimai, mirčių statistika ir tikrai nepagerins žiūrovų savijautos.

Tiesa, nereikėtų veiklos suprasti ir naudoti, kaip indikatoriaus, savotiško „sveikatos termometro“ – ar jau padėjo? Ar jau geriau jaučiuosi? Tiesiog reikėtų ta veikla džiaugtis.

Norėčiau pabrėžti augintinių svarbą – gyvūnai duoda labai didelį teigiamą emocinį krūvį, bendravimas su jais mažina stresą ir įtampą. Be abejo, žmonėms, neturintiems gyvūno, nereikėtų skubėti jo įsigyti. Tikslinga būtų pasitarti su artimaisiais, pažįstamais, jau turinčiais augintinį, arba su specialistais.

Labai svarbu bendrauti su giminaičiais, draugais, kolegomis, bendraminčiais. Šiuolaikinės ryšio galimybės yra tikrai plačios. Žinoma, tai neatstos tiesioginio bendravimo, tačiau kitų asmenų dėmesys, padrąsinimas, pasidalinimas kažkokia teigiama informacija ir geranoriškumas taip pat pagerins savijautą.

Jei jaučiate, kad patys negalite įveikti sunkumų ir savijauta vis tiek blogėja – nebijokite kreiptis į psichikos sveikatos specialistus: psichologus, psichiatrus, šeimos gydytojus. Sprendžiant sveikatos klausimus, nederėtų pasikliauti tik pažįstamų patarimais, juo labiau – savarankiškai gydytis („mano draugei šios tabletės labai padėjo“). Ypač tai pasakytina apie raminamuosius vaistus, kurie pastaruoju metu tampa vis labiau populiarūs. Vartojant juos be specialisto priežiūros, rizikuojate be jau turimų problemų įsigyti dar keletą – priklausomybę, šalutinio poveikio riziką ir kita.

– Bet kuriuo atveju, pablogėjus savijautai, reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Bent jau į šeimos gydytoją, kuris geriausiai žino jūsų sveikatos būklę ir problemas. Esant reikalui, jis nukreips ir pas kitus savo kolegas specializuotai pagalbai. Svarbu neatidėlioti!

Taip pat labai svarbu pastebėti krizės reiškinius tarp savo artimųjų, draugų ir pažįstamų, palaikyti juos psichologiškai, paraginti nebijoti kreiptis pagalbos. Mums nebereikės pagarbos, dėmesio, atjautimo, palaikymo, meilės ir gėlių ant mūsų kapo. Viso to mums reikia dabar!

Karantino metu specialistai teikia pagalbą nuotoliniu būdu. Ir tai yra efektyvi priemonė, užtikrinanti gydymo tęstinumą. Pacientui tereikia kreiptis į savo Psichikos sveikatos centrą arba šeimos gydytoją, kuris nukreips pas tinkamą specialistą.